Bisau Gvinėja (Republic of Guinea-Bissau)
 |
 |
| Bisau Gvinėjos vėliava | |
* Apie ikikolonijinę istoriją taip pat žiūrėti Senegambija
Visa Bisau Gvinėjos teritorija priklauso istoriniam Senegambijos regionui, kur vyrauja Atlanto grupės kalbos. XIII a. didžiąją jo dalį prisijungė Malio imperija. Jai valdant, į kraštą migravo mandingų gentys, formavosi atskiras jų subetnosas mandinkai. Imperijoje Bisau Gvinėjos teritorija kartu pietų Senegalu ir Gambija buvo administruojama kaip atskiras vienetas. Todėl XVI a. yrant imperijai, jame susikūrė nepriklausoma valstybė Kaabu su sostine Kansaloje.
XV a. kraštą pasiekė portugalai, kurie užmezgė prekybinius ryšius su pajūrio tautomis. Čia pastatytos portugalų tvirtovės Bisau ir Kašeu. Nepaisant to, kad tai buvo vienos pirmųjų portugalų gyvenviečių Afrikoje, krašto kolonizacija nebuvo sėkminga. Vietos afrikiečiai valdovai, nors ir vykdė pelningą prekybą su portugalais, neleido jų skverbimosi į kraštą, o bendravimas su jais vyko tik jų tvirtovėse. Portugalai kraštą ėmė vadinti Portugalijos Gvinėja ir jam taip pat priskyrė pajūrį dabartiniame pietų Senegale.
XIX a. Kaabu kontroliuojamose teritorijose stiprėjo fulbių džihadas. Futa Toro fulbiai ne kartą nusiaubė valstybę. Vėliau interesus į regioną išreiškė kita teokratinė fulbių valstybė – Futa Džalonas, siekusi hegemonijos Senegambijoje. 1866 m. Futa Džalono karvedys Alfa Jaja, suvienijęs pajėgas su Tukulero Umar Taliu, apsiautė Kaabu sostinę. 1867 m. Kaabu valdovas Dianke Walli susprogdino Kansalą kartu su jos gyventojais. Tai pabaigė Kaabu valstybės egzistavimą, o regioną užvaldė Futa Džalonas. Keitėsi etninė regiono sudėtis, ir vietoj mandinkų čia įsigalėjo fulbiai.
Tuo pat metu pajūryje hegemoniją plėtė portugalai, kurie susidūrė su kitų kolonijinių valstybių interesais. 1870 m. jie išlaikė kontrolę Bolamoje, į kurią pretendavo britai, tačiau 1885 m. neteko šiaurinių teritorijų, kurios perėjo Prancūzijos Vakarų Afrikai. Portugalai skverbėsi į krašto gilumą, kur palaužė vietos genčių pasipriešinimą ir galiausiai suformavo dabartines teritorijas. Siekdami kelti krašto ūkį, jie vystė žemės riešutų auginimą.
Iš pradžių kolonija vystėsi sparčiai, tačiau po II pasaulinio karo prasidėjo stagnacija. Visoje Afrikoje prasidėjus dekolonizacijai, 1956 m. vietos lyderis Amílcar Cabral įkūrė PAIGC, siekusią šalies nepriklausomybės. Nors 1960 m. aplinkinės šalys tapo nepriklausomos, Portugalija vengė paleisti savo kolonijas. Remiama kaimynių, PAIGC vykdė partizaninį karą, kuris buvo vienas iš aršiausių kolonijinių karų, kuriuos Portugalija kovojo Afrikoje. 1974 m. Bisau Gvinėja iškovojo nepriklausomybę, jos pirmuoju prezidentu tapo Luís Cabral.
Šalyje nepasiektas stabilumas. Iš pradžių vyko susidorojimai su pro-portugališkai nusiteikusiais gyventojais. 1980 m. valdžią paėmė João Bernardo "Nino" Vieira, kuris viešpatavo kaip vienvaldis. Pirmieji demokratiniai rinkiamai įvyko 1994 m., tačiau 1998 m. kilo Bisau Gvinėjos pilietinis karas, kurio metu Vieira nuverstas. 2005 m. jam pavyko grįžti į valdžią per demokratiškai organizuotus rinkimus, bet 2009 m. prezidentas nužudytas.
