Palau (Republic of Palau)
Palau – jauniausia Mikronezijos regiono valstybė, savo nepriklausomybę paskelbusi tik 1994 m.
Seniausi gyventojai į salas atsikėlė III ar II tūkst. pr. m. e., kartu su mikroneziečių migracijomis. Jie buvo žemaūgiai pigmėjai. Apie XI–XII a. juos sunaikino nauja atsikėlėlių banga ir Pietryčių Azijos salų – palauiečių protėviai, kurie atsinešė naują austronezietišką kalbą ir kultūrą. Palau piečiausių salų gyventojai liko kalbėti mikronezine kalba – sonsorolių. Skirtingai nei kai kuriose salose šiauriau (pvz., Nan Madolis, Čiukas, Japas), Palau gyventojai neišvystė aukštesnio lygio civilizacijos, neturėjo monumentaliosios architektūros.
XVI a. Mikronezijoje prasidėjus Ispanijos kolonizacijai, Palau liko toli nuo jūrinių kelių. Manoma, kad pirmasis salas matęs europietis buvo Rui Lopesas de Viljalobas, kuris praplaukė pro šalį 1543 m. Tikrasis salų atradimas siejamas su 1783 m., kuomet salyne sudužo britų laivas „Antelopė“, vadovaujamas Henrio Vilsono. Vilsonas suteikė saloms pavadinimą Pelew, susitiko su vietos vadu ir netgi parsivežė į tėvynę vietos princą, kuris netrukus mirė nuo ligos.
XIX a. intensyvėjant imperializmui, Palau liko viena iš paskutiniųjų nekolonizuotų teritorijų Mikronezijoje. Amžiaus pabaigoje dėl jos intensyviai varžėsi Britų imperija, Vokietija ir Ispanija. 1885 m. Popiežius Leonas XIII išsprendė šį ginčą, pripažindamas salas Ispanijai. Tokiu būdu Palau tapo viena iš sudėtinių Ispanijos Rytų Indijų dalių, administruojama iš Filipinų.
1898 m. pralaimėjusi JAV-Ispanijos karą, Ispanija neteko savo svarbiausios kolonijos rytuose – Filipinų. Jau kitais metais ji pardavė valdytas Ramiojo vandenyno salas (taip pat ir Palau) Vokietijai, kuri įjungė jas į savo Vokietijos Naująją Gvinėją. Pastarojoje Palau buvo traktuojama kaip atskiras protektoratas. Vokiečiai siekė išnaudoti kolonijas ekonomiškai, eksploatuodami vietos boksitų ir fosfatų išteklius.
1919 m. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, jos kolonija buvo padalinta, o Ramiojo vandenyno salos kaip Jungtinių Tautų mandatas atiduotos administruoti Japonijos imperijai. Taip sukurtas Pietinio Ramiojo vandenyno mandatas, turėjęs 6 administracinius vienetus, kurių vienas buvo Palau. Valdant japonams Palau tapo svarbiausia, labiausiai išsivysčiusia mandato dalimi, čia buvo ir mandato administracinis centras Kororas. Salose įsteigtos kelios gamyklos. Japonai pradėjo sparčią vietos gyventojų japonizaciją, etninių japonų, korėjiečių, okinaviečių migracijas. Dėl to vietos gyventojai sparčiai tapo etnine mažuma.
Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, jų mandato teritorija 1947 m. perėjo JAV administracijai ir tapo vadinama Ramiojo vandenyno salų globojamoji teritorija. Iš karto po to dauguma japonų migrantų repatrijavo. JAV išlaikė teritorijų dalinimą į 6 dalis. Globojamoji teritorija sparčiai sumažėjo 1978–1979 m., kuomet nuo jos atsiskyrė Šiaurės Marianų salos (tapo JAV salų teritorija), Maršalo salos (tapo nepriklausomos) ir Japas, Čiukas ir Ponapė (kartu suformavo Mikronezijos Federacines Valstijas). Likęs šeštasis rajonas, Palau, atsisakė jungtis prie Mikronezijos dėl kalbinių ir kultūrinių skirtumų, todėl jos likimas liko neaiškus. Oficialiai ji vienintelė ir sudarė Ramiojo vandenyno salų globojamąją teritoriją. Tik 1994 m. salų likimas buvo nuspręstas suteikiant joms nepriklausomybę ir taip teritoriją oficialiai panaikinant. Kaip ir kitos nepriklausomos valstybės Mikronezijoje, Palau liko laisvoje asociacijoje su JAV.