Klaipėda
Iš dalies dėl regioninės reikšmės turinčio neužšąlančio Klaipėdos uosto prie Akmenos-Danės upės žiočių, miesto istorija yra sudėtinga. 1252 m. senosios kuršių gyvenvietės vietoje pastatyta Livonijos ordino pilis, prie kurios įsikūrė miestas. Vėliau miestas priklausė Vokiečių ordinui, Prūsijos kunigaikštystei, Prūsijos karalystei ir Vokietijai. Po Pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutartį Klaipėda ir Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir po 1923 m. inscenizuoto Klaipėdos sukilimo, teritorija prijungta prie Lietuvos. 1939 m. po vokiečių paskelbto ultimatumo Klaipėda vėl okupuota Vokietijos. 1945 m. miestas su Klaipėdos kraštu okupuotas Sovietų Sąjungos ir prijungtas prie Lietuvos TSR.
Eilę metų po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdos miesto gyventojų skaičius mažėjo dėl gyventojų persikėlimo į Klaipėdos priemiesčius ir atokesnius kraštus. Klaipėdos miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 202,929 (1989 m. surašymas) iki 162,360 (2011 m. surašymas). Statistikos departamentui besiruošiant 2021 m. surašymui buvo pastebėta, kad nuolatinių Klaipėdos miesto gyventojų skaičius pirmą kartą nuo 1991 m. buvo augantis. Fiksuotas +3,92% metinis gyventojų prieaugis.
Mieste veikia keletas muziejų (žymiausias – Lietuvos jūrų muziejus), veikia Klaipėdos dramos ir muzikinis teatrai. Žymiausi renginiai – Jūros šventė ir Pilies džiazo festivalis, kasmet pritraukiantys daug miesto svečių. Iš miesto nesunku pasiekti populiarius pajūrio kurortus, pietuose esančią Nidą ar šiaurėje įsikūrusią Palangą. Miesto globėjas – Šv. Brunonas Kverfurtietis.
Meridianas“]]
Senasis Klaipėdos pavadinimas Memel yra vandenvardinis vietovardis. Manoma, kad vietinės baltų gentys (skalviai ir galbūt kuršiai) šitaip vadino Nemuno tėkmę žemupyje, o Vokiečių ordinas šį pavadinimą tik perėmė. Piliai ir miestui toks vardas buvo suteiktas, kadangi manyta Marių sąsmauką ties Danės upe esant Nemuno žiotimis. Memelburgas minimas nuo 1252 m. rugpjūčio 1 d., kai Kuršo vyskupas Heinrichas raštu patvirtino, kad miestas bus įkurtas toje vietoje, kur stovi ir šiandien. Miestą, kaip ir Nemuno upę, vokiečiai pavadino Memeliu.
Kada atsirado pavadinimas Klaipėda, nėra aišku. Šaltiniuose jis minimas nuo XV a. pradžios: Ldk Vytauto laiške 1413 m. rašoma Caloypede, 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje kalbama apie castrum Memel alias Klawppeda. Trečią kartą Klaipėdos vardas (Cleupeda) minimas 1422 m. pasirašytoje Melno taikos sutartyje. A. Cvekas dar 1898 m. sandą klai- siejo su – „atviras, tuščias, lygus, plynas“, o -pėda su pads – „padas, grįstinė, laitas, grendymas“. Viso sudurtinio žodžio prasmė reikštų žemą, lygią, plyną vietą. Tai vienas rimčiausių Klaipėdos vardo kilmės aiškinimų, kurį patvirtina ir latvis Janis Endzelynas. Tokiu atveju vietovardis tikriausiai esąs kuršiškas. Kai kurie kiti XX a. kalbininkai (Jurgis Gerulis, Pranas Skardžius, Antanas Salys) buvo linkę manyti, kad miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, tačiau tam įrodyti trūksta faktų.
Kalbininkas Kazimieras Būga manė, kad miesto varde slypi žodžiai klaips ir ėsti, t. y. Klaipėda reiškusi „duonos ėdėja“ ir galbūt pavadinta dėl to, kad toje vietoje pastatyta pilis, o pilies žmonės duonos neaugina, bet tik ją valgo. Tačiau K. Būgos mokinys, profesorius Antanas Salys sakė, kad ši etimologija pernelyg romantiška, kad būtų tikra. Beje, panašiai Klaipėdos vardą kildino XIX a. vokiečių kalbininkas Ferdinandas Neselmanas.
Liaudies etimologija taip pat turi savą miesto vardo versiją – neva pavadinimas kilęs nuo žodžių junginio „klampi pėda“ (iš legendos apie du brolius). Teigiama, kad du lietuviai ieškoję naujos vietos prie jūros apsigyventi ir vienas nuskendęs raiste (tarmiškai „klaipoje“), palikęs tik savo pėdas (klaipa + pėda).
Žemėlapis - Klaipėda
Žemėlapis
Šalis - Lietuvos Tarybų Respublika
Lietuvos vėliava |
1918 m. gruodžio 4 d. lietuviškosios RKP(b) sekcijos Maskvoje centrinis biuras nusprendė sukurti laikinąją Lietuvos revoliucinę vyriausybę. Gruodžio 8 d. Vilniuje buvo suformuota Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė, vadovaujama Vinco Mickevičiaus-Kapsuko. 1918 m. gruodžio 16 – 1919 m. sausio 7 d. ši vyriausybė buvo įsikūrusi Raudonosios armijos užimtame Daugpilyje. Gruodžio 16 d. Laikinoji revoliucinė vyriausybė paskelbė manifestą, kuriuo paskelbė vokiečių okupacinės kariuomenės valdžios panaikinimą, Lietuvos Tarybos paleidimą, valdžios perėjimą darbininkų deputatų taryboms ir Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimą. Tuo pačiu metu, gruodžio 15 d. tarybų valdžią Vilniuje paskelbė Prano Eidukevičiaus vadovaujama Vilniaus darbininkų deputatų taryba. Gruodžio 16 d. komunistai, Bundo nariai ir kairieji socialdemokratai surengė demonstraciją ir mitingą palaikantį Raudonąją armiją ir komunistų valdžią. Gruodžio 18 d. Vilniaus tarybos manifestas išleistas žydų, lietuvių, lenkų ir rusų kalba. Gruodžio 16-19 dienomis komunistų demonstracijos organizuotos ir kituose Lietuvos miestuose; kai kuriose gyvenvietėse taip pat kūrėsi darbininkų deputatų tarybos, kurios dažniausiai realios valdžios neturėjo. 1918 m. gruodžio 22 d. Tarybų Rusijos sovnarkomas pripažino Lietuvos Tarybų Respubliką (kartu su Tarybų Latvija). Netrukus Lietuvos Sovietų Respubliką pripažino vadinamosios Baltarusijos, Estijos, Ukrainos sovietų respublikos. 1918 m. gruodį – 1919 m. sausį raudonieji užėmė didžiąją Lietuvos dalį, iš kurios buvo išvesta vokiečių kariuomenė. Anksčiau sukurtos tarybos buvo išvaikytos ir sukurti revoliuciniai komitetai. Sausio 5 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių, į kurį persikėlė ir V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė.
Valiuta / Kalba
ISO | Valiuta | Simbolis | Significant Figures |
---|---|---|---|
EUR | Euras (Euro) | € | 2 |
ISO | Kalba |
---|---|
PL | Lenkų kalba (Polish language) |
LT | Lietuvių kalba (Lithuanian language) |
RU | Rusų kalba (Russian language) |