Žemėlapis - Kaunas

Kaunas – antrasis pagal dydį Lietuvos miestas šalies centrinėje dalyje, Nemuno ir Neries santakoje. Svarbus pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centras, Laikinoji sostinė. Kauno miesto savivaldybė, Kauno rajono savivaldybės centras, katalikų arkivyskupijos centras. Gyventojų skaičius – 298,8 tūkst. (2021).

Kaunas buvo vienas dažniausiai minimų miestų vokiečių ordinų kronikose (Kauen, Cawen, Kauwenpille ir kt.), dažnai minimas ir Rusijos kronikose.

Šiuo metu vyrauja kalbininkų nuomonė, kad Kaunas yra asmenvardinis vietovardis, kilęs iš asmenvardžio Kaunas; tokia pavardė ir dabar pasitaiko keturkampyje Jurbarkas–Jonava–Alytus–Vilkaviškis, į kurį patenka ir Kaunas. Šią versiją dar 1925 m. pateikė šveicarų kalbininkas Alfredas Senas (1899–1978), jai pritarė Pranas Skardžius ir Petras Jonikas. Kas buvo tas Kaunas – nežinoma, svarstoma, kad veikiausiai tai galėjęs būti pilies valdovas. Tokią prielaidą leidžia daryti ir dabartinis pilies pavadinimas: net kauniečiai ją dažniau vadina Kauno pilimi, o ne tiesiog pilimi, nors kitos pilies Kaune ir nėra. Pats asmenvardis Kaunas kildinamas iš būdvardžio kaunus – „kuris mėgsta muštis, kautis“. Jei taip, tai hipotetinis pilies valdovas Kaunas turėjęs būti arba „karštakošis“, arba „geras kovų meistras, gerai įvaldęs tuometinius ginklus“.

Kiek vėliau už A. Seną vokiečių kalbininkas G. Študerus iškėlė hipotezę, kad Kauno pirminė reikšmė galėjusi būti „gilus, žemas, slėnyje esąs“. Jo nuomone, šaknis kaun- kilusi iš indoeuropiečių šaknies *kau-, *keu- „lenkti(s), linkti“; iš čia išsirutuliojo ir reikšmė „žemas“ bei su ja susijusios kitos reikšmės, plg. gotų hauns „žemas“, vokiečių Hohn „pajuoka“, latvių kauns „gėda“. Vadinasi, šiuo atveju Kaunas kildinamas iš spėjamai buvusio, bet išnykusio būdvardžio kaunas ar kaunus „žemas“. Atvejų, kai vietovardis užkonservuoja anksčiau turėtus, bet jau nebevartojamus žodžius ar jų dalis, yra ne vienas, plg. Simnas (iš spėjamai išnykusio tokio paties ežeravardžio ar asmenvardžio), Stabingis (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio stabis „akmuo“), Kirsna (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio kirsnan „juodas“), Palanga, Kretinga (su kuršiškomis priesagomis -ang-, -ing-) ir kt.

Liaudies etimologija Kauno pavadinimą sieja su veiksmažodžio kautis esamojo laiko trečiojo asmens forma „kaunas(i)“. Kad kautynės gali duoti vardą jų vietai, rodo Pabaisko (į pietus nuo Ukmergės) pavyzdys, kur 1435 m. vyko Švitrigailos ir jo sąjungininkų mūšis su jo priešininko Žygimanto pajėgomis. Bėda tik ta, jog intensyvūs mūšiai su kryžiuočiais ties Kaunu prasidėjo nuo XIV a. vidurio, o pats vardas yra senesnis.

Kauno vardas turi ir legendinius kilmės aiškinimus. Legendoje apie Palemoną (Bychovco kronika, XVI a.) Kauno vardas kildinamas iš Palemono viduriniojo sūnaus Kūno vardo: esą šis atsikėlęs prie Nevėžio žiočių ir įkūręs miestą, kurį pavadinęs savo vardu. Kita legenda pasakoja, kad Kaunu buvo pavadintas deivės Aleksotos ir medžioklio Dangeručio sūnus. Istorikas Teodoras Narbutas XIX a. yra užrašęs legendą, jog lietuviai garbinę dievaitį Kaunį, primenantį graikų Apoloną. Didžiulė Kaunio statula esą stovėjusi Nemuno pakrantėje ties dabartiniu Kauno senamiesčiu; Kaunį savo globėju laikę sielininkai, todėl audros metu šiam dievaičiui degindavę auką – augalų ūglių, šaknų, porą avinų.