Kalba - Pasaulis

Kalba
Kalba – lingvistinių ženklų sistema.

Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių bendravimo priemone, atlikti komunikacinę funkciją. Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė (estetinė funkcija), tautos savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija (reprezentacinė funkcija). Kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis.

Kalbų rūšys:

* Žmonių kalbos – tai kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja žmonės, pvz., lietuvių, rusų, lenkų kalbos. Šios kalbos natūralios ir kūrėsi ilgą laiką. Žmonių kalbos nuolat kinta ir dabar. Tam tikros tarpusavyje artimos ir giminiškos kalbos yra kalbų šeimos.

* Ženklų (gestų) kalbos – tai kalbos, kuriomis dažniausiai naudojasi kurtieji. Jose informacija perduodama rankų ženklais, bet ne balsu. Tokiose kalbose nėra kalbos dalių, nediferencijuojamos panašios sąvokos (šaltis – šalta) ir pan., bet jose yra savita gramatika, išreikšta judesiu, mimika, erdvės naudojimu.

* Gyvūnų kalbos – tai natūralios kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja gyvūnai. Šiomis kalbomis gyvūnai vieni kitiems perduoda tam tikrus pranešimus, pvz., apie pavojų, maisto šaltinius ir kt. Delfinų bendravimo kalba laikoma primityvia kalba ir gretinama su žmonių kalba.

* Dirbtinės kalbos – tai kalbos, sukurtos įvairiems kitiems tikslams, pvz., programavimo kalbos kompiuteriniams algoritmams užrašyti. Kai kurios dirbtinės kalbos sukurtos kaip natūralių kalbų pakaitalai tarptautiniam bendravimui (pvz., esperanto). Jų gramatika dirbtinai supaprastinta, kad jas būtų galima lengviau išmokti. Esperanto gramatika oficialiai remiasi šešiolika paprastų gramatikos taisyklių.

Mokslas, tiriantis kalbą, vadinamas kalbotyra arba lingvistika. Mokslo, matematikos ir kitų formalių sistemų pasiekimai XX a. paskatino pastangas formalizuoti kalbos kaip „semantinio kodo“ studijas. Taip atsirado akademinė kalbotyros (lingvistikos) disciplina, kurios sukūrimas priskiriamas Ferdinandui de Sosiūrui (Ferdinand de Saussure).

Tokie filosofai kaip Liudvigas Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein), V. V. O. Kvainas (W. V. O. Quine) ir Žakas Derida (Jacques Derrida) abejojo tokio griežto kalbos mokslo galimybe, ginčydami daugelį jam būtinų prielaidų ir nurodė savo požiūrius į kalbos esmę. Šis ginčas toli gražu nėra baigtas.