Orijų kalba

Orijų kalba
Orijų kalba (ଓଡ଼ିଆ = oṛiā) – indoeuropiečių kalbų šeimos, indoarijų grupės kalba, vartojama orijų tautybės žmonių, gyvenančių daugiausia Indijos valstijoje Orisoje. Taip pat vartojama vietomis Vakarų Bengalijoje, Džarkhande, Čatisgarche, Andhra Pradeše. Bendras kalbančiųjų skaičius Indijoje siekia 33 mln. žmonių. Tačiau šią kalbą vartoja ir orijų diaspora Pietryčių Azijoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje, Fidžyje.

Orijų kalba kilo iš Magadhi prakrito, vartoto Maurijų dinastijos laikais (ja užrašyti Ašokos ediktai). Ši kalba patyrė palyginti nedaug persų, arabų kalbų įtakos. Šiuolaikinė orijų kalba susidarė XIX a. vid., daugiausia krikščionių misionierių dėka. Kalba užrašoma orijų raštu, kilusiu iš brahmi raštų šeimos (kaip ir devanagari).

Priešingai nei hindi, orijų kalba yra išlaikiusi daug sanskrito gramatinių savybių – 3 gimines, didžiąją dalį linksnių, tačiau turi tik 2 gramatinius skaičius.

Lietuvoje orijų kalbą mokėjo ir orijų–lietuvių kalbų žodyną parengė Ričardas Mironas.

Šalis
  • Indija
    Indija, oficialiai Indijos Respublika  – valstybė Pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių ir septinta pagal plotą. Indija šiaurės vakaruose ribojasi su Pakistanu, šiaurėje – su Kinija, Nepalu, Butanu, rytuose – su Mianmaru ir Bangladešu. Vakaruose šalis prieina prie Arabijos jūros, rytuose – prie Bengalijos įlankos, o pietuose krantus skalauja Indijos vandenynas. Netoli Indijos krantų yra salų valstybės – Šri Lanka, Maldyvai ir Indonezija.

    Indijos subkontinente dar III a. pr. m. e. gyveno Indo slėnio civilizacija. II a. pr. m. e. pradėti rašyti seniausi hinduizmo šventraščiai. Kastų sistema išsivystė I a. pr. m. e., šiuo laikotarpiu taip pat ėmė plisti budizmas ir džainizmas. Ankstyvasis politinis konsolidavimas vyko įsigalėjus Maurjų ir Guptų imperijoms; vėlyvesnės Vidurinės Indijos karalystės padarė poveikį kultūroms net Pietryčių Azijos šalyse.