Albanų kalba

Albanų kalba
Albanų kalba (gjuha shqipe) – indoeuropiečių kalbų šeimos kalba, kurią vartoja apie 6,2 milijono albanų visame pasaulyje: daugiausia Albanijoje, Kosove, Juodkalnijoje, Makedonijoje, Graikijoje bei kitose Balkanų dalyse, rytinėje Italijos pakrantėje ir Sicilijoje, taip pat yra nemažų diasporų Skandinavijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Egipte, Australijoje, Turkijoje ir JAV.

Albanų kalba turi keletą dialektų. Kartais priskiriama hipotetinėms paleobalkanų kalboms. Manoma, kad albanų kalboje yra tik apie 600 neskolintų žodžių; visi likusieji pasiskolinti iš lotynų, romanų, slavų, graikų ir turkų kalbų.

Albanų kalba pradėta fiksuoti bent nuo XIV a., tačiau pirmieji šia kalba rašyti tekstai išlikę iš XV a. Pirmoji albaniška spausdinta knyga buvo 1555 m. „Maldynas“, išleistas Italijoje. Visa ankstyvoji albanų raštija buvo rašoma lotynų raštu, ir būtent jis vartotas visoje senovinėje albanų literatūroje, kurtoje XVI–XVIII a. Kadangi albanų kalba nebuvo slaviška, jai nebuvo pritaikyta kirilica. Todėl albanai, išpažinę Bizantiškojo stiliaus ortodoksinę krikščionybę (daugiausia pietų Albanijos toskai), buvo linkę naudoti graikiškus rašmenis. Pirmieji tokio albanų kalbos fiksavimo pavyzdžiai aptinkami iš XVI a. Galiausiai, nuo XVI a. tarp albanų plintant islamui, kai kurie jų pradėjo fiksuoti savo kalbą arabų rašto variantu, vadinamuoju Elifbaja shqip.

Taigi XVIII a. albanai tai pačiai kalbai naudojo tris skirtingus raidynus, priklausomai nuo jų religijos. Šis susiskaldymas labai trukdė susidaryti vieningai tapatybei, taip pat stabdė albanų literatūros raidą. Užuot pasirinkę vieną iš trijų rašto sistemų, nuo XVIII a. albanai bandė atsisakyti visų jų (kurias jie laikė svetimomis) ir susikurti grynai albanišką raštą. Todėl tarp XVIII vid. ir XIX a. vidurio buvo sukurtos bent 5 unikalios rašto sistemos (Elbasano, Todhrio, Berato, Velaros, Večilhardžio alfabetai), kurių nė viena neprigijo.

XIX a. pabaigoje albanų nacionalinio judėjimo laikais galiausiai ryžtasi pasirinkti vieną iš trijų tradicinių rašto sistemų. Nors nemažai musulmonų nacionalistų tam priešinosi (jų teigimu, arabų rašto atsisakymas prilygo Islamo religijos atsisakymui), albanų intelektualai apsistojo ties lotynų rašto adaptacija. Tai buvo padaryta 1906 m. Monastiro kongrese, kai buvo pasiūlytas lotyniškas raidynas. Su nedideliais pakeitimais jis naudojamas iki šiol.

Šalis
  • Albanija
    Albanija ( arba Shqipëria), oficialiai Albanijos Respublika ( – erelių žemė) – valstybė Pietryčių Europoje. Ribojasi su Juodkalnija šiaurėje ir 2008 m. vasario 18 d. paskelbusia nepriklausomybę Kosovo valstybe šiaurės rytuose, Šiaurės Makedonija rytuose ir Graikija pietuose. Vakarinius šalies krantus skalauja Adrijos jūra, o pietvakariuose – Jonijos jūra. Sostinė – Tirana. Kiti didieji miestai yra Duresis, Vliorė ir Škoderis.

    Garsiajame Ptolemėjaus žemėlapyje, kuriame minima Ilirų gentis Albanoi yra pažymėtas ir miestas – Albanopolis. Šiokių tokių duomenų apie Albanijos kilmę duoda jos vardo susidarymo aiškinimas. Alb- elemento kilmė šalies pavadinime yra siejama su ilyrų alb – kalva, kalvų pieva, iš kurio kildinamas ir pavadinimas Alpės. Ir pagal albanų istorikų versiją, dabartinių albanų protėviai buvo ilyrai, kurie į vakarų Balkanus atsikraustė apie 2 tūkstantmetį pr. m. e. Tuo metu jie buvo apsupti keleto nedraugiškų valstybių. Graikai į šią teritoriją atvyko VII a. pr. m. e. ir, pavertę ją savo kolonija, taikiai prekiavo su vietiniais gyventojais ilyrais. Patys ilyrai savarankišką valstybę įkūrė IV a. pr. m. e., tačiau graikai užvaldė pietinę šalies dalį (teritoriniai ginčai tarp Albanijos ir Graikijos tęsiasi ir iki šių dienų). Vėliau, 228 m. pr. m. e., besiplečianti Romos valstybė užgrobė Ilyriją, pasiuntusi ten 200 karo laivų. Tačiau lingvistiniai duomenys prieštarauja tokiai traktuotei. Ilyrai greičiausiai buvę kentuminės kalbos atstovais, o albanai yra sateminės kalbos atstovai. Vis dėlto genetiniai tyrimai nedviprasmiškai parodo, kad albanai yra Balkanų autochtonai. Viena iš labiau pagrįstų versijų yra albanų kilimas iš dakų – senosios Dakijos (dab. Rumunija) gyventojų, kurie į šiuolaikinę Albaniją atsikėlė po romėnų Dakijos nukariavimo. Tai patvirtina albanų prokalbės substratas rumunų kalboje bei dakų ir albanų asmenvardžių paralelės. Tačiau ši etnogenezės versija albanų netenkina politiniais sumetimais dėl pretenzijų į Kosovą, nes šie reikalavimai grindžiami neįrodytu ilyrų ir albanų giminiškumu.
  • Juodkalnija
    Juodkalnija (juodk. Црна Гора / Crna Gora – „Juodas kalnas“)  – valstybė Pietryčių Europoje, prie Adrijos jūros. Juodkalnija ribojasi su Serbija ir Kosovu rytuose, Bosnija ir Hercegovina šiaurės vakaruose, Kroatija vakaruose ir Albanija pietuose. Sostinė ir didžiausias miestas – Podgorica. Istorinė ir kultūrinė Juodkalnijos sostinė – Cetinė.

    Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinės Juodkalnijos teritorijoje buvo trys kunigaikštystės: Duklia, daugmaž pietinėje pusėje; Travunija vakaruose; Raška šiaurėje. 1042 m. archontas Stafanas Vojislavas pradėjo sukilimą ir iškovojo Duklios nepriklausomybę nuo Bizantijos imperijos bei tapo Vojislavjevičių dinastijos pradininku. XIV–XV a. iškilo nepriklausoma Zetos kunigaikštystė, kurią 1356–1421 m. valdė Balšičių dinastija, o 1431–1498 m. – Crnojevičių dinastija. Tuomet pradėtas naudoti ir Juodkalnijos vardas. Patekusi į Osmanų imperiją Juodakalnija 1697 m. faktiškai atgavo nepriklausomybę valdant Petrovič-Njegošo dinastijai. Iš pradžių tai buvo teokratinė valstybė, valdoma valdovų-vyskupų, nuo 1852 m. pradėjo valdyti pasaulietiniai valdovai. Juodkalnijos nepriklausomybę didžiosios valstybės de facto pripažino Berlyno kongrese 1878 m., po Juodkalnijos-Osmanų imperijos karo. 1905 m. šalis tapo karalyste. Po Pirmojo pasaulinio karo tapo Jugoslavijos dalimi. Iširus Jugoslavijai Serbija ir Juodkalnija sudarė Federacinę Jugoslavijos Respubliką, kuri 2003 m. buvo pervadinta į Serbijos ir Juodkalnijos Sąjungą. Juodkalnija šioje sąjungoje užėmė 13,5 % teritorijos. Po nepriklausomybės referendumo 2006 m. gegužę Juodkalnija paskelbė nepriklausomybę ir jos federacija su Serbija tų pačių metų birželio 3 d. buvo panaikinta.
  • Kosovas
    * Apie miestą Baltarusijoje žr. Kosava.

    Kosovas ( arba Kosovë, ), oficialiai Kosovo Respublika  – iš dalies pripažinta valstybė Balkanuose, Pietų Europoje. 2008 m. vasario 17 d. Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos ir yra de facto savarankiška šalis, 97 valstybių JT narių pripažįstama, kaip nepriklausoma Kosovo Respublika (2022 m. duomenimis). Serbija Kosovą laiko savo dalimi Kosovu ir Metohija. Priština yra Kosovo sostinė bei didžiausias miestas. Šiaurėje ir rytuose Kosovas ribojasi su Serbija, pietryčiuose ribojasi su Šiaurės Makedonija, pietvakariuose su Albanija, o vakaruose su Juodkalnija. Šalis neturi tiesioginės prieigos prie artimos Adrijos jūros.
  • Šiaurės Makedonija
    Šiaurės Makedonija, oficialiai Šiaurės Makedonijos Respublika  – valstybė Balkanų pusiasalyje, pietryčių Europoje. Ribojasi su Graikija pietuose, Bulgarija rytuose, Albanija vakaruose bei Kosovu ir Serbija šiaurėje. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Skopjė.

    Šalies pavadinimas kilęs iš graikų Μακεδονία, šis savo ruožtu iš μακεδνός – „aukštas, ilgas“. Manoma, kad taip graikai apibūdino senovės makedonus.