Čadas (Republic of Chad)
![]() |
![]() |
Čado vėliava |
Apie senąją Čado istoriją: Kanem-Bornu, Vadajus
Dabartinio Čado teritorija priešistoriniais laikais buvo viena reikšmingiausių teritorijų Afrikos istorijoje. Čia randami vieni seniausių pasaulio hominidai (čia rasto Australopithecus bahrelghazali liekanoms yra apie 3,6 mln. metų). Kadaise gerokai drėgnesnėse ir palankesnėse gyvenimui sąlygose tarpo turtingos senovės bendruomenės, ir čia prasidėjo Afrikos neolitas: VII tūkst. pr. m. e. Enedžio gyventojai paliko piešinius, liudijančius jog jie gamino keramiką, augino gyvulius ir savo pasiekimais buvo stipriai pralenkę Nilo slėnio gyventojus. Manoma, kad Čado teritorijoje kilo trys dabartinės Afrikos kalbinės šeimos: Semitų-chamitų kalbos, Nilo-Sacharos kalbos ir Nigerio-Kongo kalbos.
Dėl dykumėjimo procesų kadaise tankiai gyvenamas kraštas ištuštėjo, tačiau vidurinėje Čado dalyje (Sahelio zonoje) I mūsų eros tūkstantmetyje susidarė palankios sąlygos susiformuoti vietinėms valstybėms. Ypač palankios jos buvo teritorijose aplink Čado ežerą (istoriniame Kanem-Bornu regione). Į pietus nuo jo suklestėjo priešistorinė Sao civilizacija, į šiaurės rytus – militaristinė Kanemo valstybė. Pastaroji, XI a. priėmusi Islamą, klestėjo iš Transsacharinės prekybos su Šiaurės Afrika, o XIII a. kontroliavo teritorijas iki pat Fecano toli šiaurėje.
XIV a. Kanemas patyrė genčių invazijas iš dykumų. Svarbiausia tų genčių buvo bulalai, kurie įsitvirtino Jao mieste prie Fitrio ežero ir siaubė galingą musulmonų imperiją. Dėl jų invazijų XV a. Kanemo gyventojai buvo priversti pasitraukti į vakarus nuo Čado ežero (dab. Nigerija), kur sukūrė Bornu karalystę. Ilgainiui Bornu susigrąžino prarastas Kanemo pozicijas, tačiau Bulala Jao sultonatas, taip pat nauja valstybė Bagirmis išlaikė pozicijas iki pat XIX a.
Dar viena Sahelio tauta, sukūrusi galingą valstybę Čado teritorijoje, buvo mabai, kurie XVI–XVII a. konsolidavo Vadajaus sultonatą. Iš pradžių buvęs didele dalimi priklausomas nuo Darfūro (dab. Sudane), XIX a. Vadajus tapo galinga Sahelio imperija su klestinčia sostine Uara, iš kurios prasidėjo naujas Transsacharinės prekybos kelias į šiaurę. Tuo pat metu, apie 1880 m., galingas musulmonų vergų prekybininkas Rabih az-Zubayr nukariavo smulkias pagonių gentis dabartiniame pietų Čade, sukurdamas čia savo trumpalaikę imperiją. XX a. pradžioje Prancūzija nukariavo vietines musulmonų valstybes ir prijungė jas prie Prancūzijos Pusiaujo Afrikos. Čadas buvo administruojamas kaip Čado teritorija. Būdama toliausiai nuo prancūzų kontroliuojamų uostų, teritorija buvo beveik nemodernizuojama, o naudojama tik kaip medvilnės žaliavos šalis. Labiau kontroliuojamame pietiniame Čade prancūzai aktyviai platino krikščionybę, tuo tarpu centrinis Čadas liko musulmoniškas.
1960 m. Čadui suteikta nepriklausomybė nuo Prancūzijos, ir iš karto šalyje susiformavo dvi priešiškos partijos, konstruojamos etniniu-regioniniu pagrindu: Čado Progresyvioji partija (PPT) atstovavo pietinio Čado krikščionis, o Čado demokratinė sąjunga (CDU) – musulmonus. Pirmasis šalies prezidentas François Tombalbaye, pats būdamas iš PPT, greitai uždraudė opozicinę partiją ir vykdė aiškią diskriminaciją musulmonų atžvilgiu. Jau 1966 m. musulmonai įkūrė sukarintą Čado Nacionalinio išsivadavimo frontą (FROLINAT), dėl ko šalyje kilo pilietinis karas.
Apie 1980 m. karas tapo toks žiaurus, kad turėjo kištis kitos Afrikos valstybės. Libija, remianti Čado musulmonus, įvedė savo armiją į Čadą ir užėmė jo šiaurinę dalį. Vėliau ji atsitraukė į Auzu ruožą.
1990 m. eilinio karinio perversmo metu buvo nuverstas pietus palaikęs prezidentas Hissène Habré, ir nauju prezidentu tapo musulmonas Idriss Déby. Nors į jį buvo kelis kartus kėsinamasi ir nepavyko pasiekti susitarimo su gausiomis sukilėlių grupėmis, 1996 m. šalyje įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai, kuriuos laimėjo Deby. Prezidentas bandė tartis su sukilėliais, tačiau įvairūs sukilimai ir toliau siaubia šalį. Situacija dar labiau paaštrėjo 2003 m. Darfūro krizės kontekste, kuomet į šalį paplūdo pabėgėliai iš gretimo Sudano, kas sukėlė Čade dar vieną pilietinį karą.