Martinika (Martinique)
 |
 |
''Dar žiūrėti: Karibų jūros regiono istorija, Prancūzijos Vakarų Indijos
Saloje nuo seno gyveno aravakai, kuriuos išstūmė karibai. Šie salą vadino Jouanacaëra („iguanų sala“).
Kristupas Kolumbas buvo pirmasis europietis, kuris atrado Martiniką 1502 m. birželio 15 d. savo ketvirtosios ir paskutinės kelionės po Naująjį Pasaulį metu. Europiečiai nebuvo kolonizavę salos iki 1635 m., kol į salą neįsikėlė Pierre Belain d‘Esnambuc su šimtu prancūzų kolonistų iš Sent Kitso. Jie iškirto miškus cukranendrių auginimui, tokiu būdu smarkiai padidindami įtampą su vietiniais gyventojais karibais. 1660 m. tie karibai, kurie išliko gyvi po kovų su prancūzais buvo priverstinai iškeldinti iš salos. Darbui cukranendrių plantacijose buvo gabenami vergai juodaodžiai iš Afrikos.
Tarp 1794 ir 1815 m. sustiprėjo Anglijos įtaka Martinikoje. Šiuo laikotarpiu sala priklausė tai prancūzams, tai anglams. Vergovė saloje buvo panaikinta po anglų valdymo, bet vėl atstatyta po 1802 m., kai Amjeno sutartimi Martinika buvo atiduota Prancūzijai ir Napoleonas Bonapartas grąžino vergovę. Oficialiai vergovė išliko iki 1848 m. Po to visi vergai tapo Prancūzijos piliečiais.
Tuo metu Martinikos sostine buvo Sen Pjeras, kuris buvo laikomas didžiausiu kultūriniu miestu Vest Indijoje. Tačiau 1902 m. gegužės 8 d. miestas buvo sugriautas išsiveržusio ugnikalnio Mon Pelė. Visi 28 000 gyventojų žuvo, išskyrus du ar tris gyventojus. Miestas buvo atstatytas, tačiau prarado abu buvusius statusus – ir miesto sostinės, kuriuo tapo For de Fransas ir kultūrinio miesto reputaciją.
1946 m. Martinika iš Prancūzijos gavo užjūrio departamento statusą. 1974 m. Martinika gavo dar didesnę autonomiją.
Martinikos sala yra vyno – martini gimtinė. Jis, gabenamas laivais ir Atlanto vandenyno audrų blaškomas, pasak legendos, įgaudavo nepakartojamą skonį. Taip pat iš Martinikos yra kilę sargybiniai šunys – mastifai, kurių veislė buvo išvesta plantacijų saugojimui.
